Atmink, kad džiaugsmas – nenugalima jėga, o nusiminimas ir neigimas sužlugdys visa, kad ir ko tu imtumeisi. Žinojimas didėja ne nuo tavo pergalių prieš kitus, pergalių, kurios iškelia tave. Bet nuo išminties, ramybės ir džiaugsmingumo, kuriuos tu suradai tada, kai niekas nematė. Nugalėk su meile, ir tu nugalėsi viską. Ieškok džiugiai, ir visi atsilieps į tavo balsą.
Gyvenimas, visas Visatos gyvenimas visada yra teigimas. Kurti galima tik teigiant. Kas neįstengia išmokti savo gyvenime paprastą dieną, savo sąlygomis džiaugsmo teigti, tas negali tapti šviesa kitiems jų kelyje.
Kuo daugiau žmoguje jo paties instinktų, t.y. kuo stipriau jis sukoncentruoja mintis apie savo „aš“, tuo didesnės ir gilesnės jo abejonės, tuo dažniau rieda ašaros iš jo akių, tuo įnirtingesnė jo kova su savo kūnu, su savo aistromis, su savo šėlstančiomis, trokštančiomis, nežinančiomis ramybės mintimis.
Kovodamas su savimi, dar niekas ir niekada nesurado išganymo. Nes einama pirmyn tik teigiant, o ne neigiant. Ne kova su aistromis turi rūpėti žmogui, bet meilės Gyvenimui džiaugsmas, jo palaiminimas visose būties formose, stadijose, etapuose.
Nepatiria nei ramybės, nei taikos būtybės, kurios ieško vis naujų ir naujų atradimo šaltinių. Visa, ką išgraibsto iš joms pakliūnančių užrašų ir knygų, jos susiurbia paviršutine smegenų žieve, bet maža kas įeina iš to į jų šventovę ir sudaro jų širdžių branduolį.
Paprasti žodžiai, ištarti su džiaugsmu, pasakomi savo širdies pasaulyje, geriau pasiekia tikslą, negu šimtai persirašytų tiesų, išgaudytų iš įvairių „šaltinių“.
Žmogus turi gyventi taip, kad iš jo sklistų taikos ir ramybės spinduliai į kiekvieną sutiktąjį. Kiekvieno žmogaus svarbiausias, privalomas uždavinys – nugyventi savo paprastą, kasdieninę šiandieną taip, kad sau ir kitiems teiktų bent lašą taikos ir džiaugsmo.
Paprasta Jūsu darbo diena. Priglauskite kiekvieną, kuris ateis pas jus. Jei ateis susisielojęs žmogus, apšvieskite jo širdį savo džiaugsmu. Jei ateis silpnas, padėkite jam suprasti gyvenimo prasmę, kurią jūs atskleidėte.
Niekada liūdnais ar tragiškais gyvenimo momentais negalima užmiršti, kas yra svarbiausia: džiaugsmo, kad jūs tebesate gyvas, kad jūs galite kai kam padėti skleisdamas žmogui taikos ir užtarimo šviesą.
Nepasiduok niūrioms mintims dėl „neprilygstamos“ kito dvasios didybės. Visada laimink pasiekusį daugiau už tave ir liek jam savo džiaugsmą, kad jam būtų lengviau pasiekti dar didesnių aukštumų. Žodžiai „paprasčiau, lengviau, linksmiau“ – kiekvieno programa. Šiuose žodžiuose surask tai , kad dvasios didybė ne jungas, ne savęs išsižadėjimas, ne didvyriškumas, o tiktai visisška harmonija. Jos įsikūnijimas – tai pastovus, ne minutę nesutrikdomas džiaugsmingumas.
Neužsikrauk ant savo pečių skolų ir pareigų, kurių tau niekas neuždėjo. Eik džiaugsmingai. Nubusdamas rytą, laimink savo naują auštančią dieną. Žmogaus širdies kūryba - jo paprasta diena. Ji tuo ir būdinga, kad žmogus priima visus savo dienos įsipareigojimus kaip vienintelius ir juos apvalo meile, atlaidumu, gailestingumu. Bet tai nereiškia, kad reikia prieš blogį nusilenkti ir leisti, kad jis jotų ant tavęs. Tai reiškia ir kovoti, ir mokytis valdyti ir kristi, ir vėl pakilti, ir įveikti kliūtis, ir nugalėti jas. Galbūt išoriškai ne visada pavyks jas nugalėti. Bet dvasiškai jas reikia nugalėti.
Laužyk iškylančias sąlygiškumo pertvaras tarp svęs ir žmonių. Iš visų jėgų stenkis suprasti žmogų, su kuriuo bendrauji. Ir tu visada surasi kelią, kaip sulaužyti prietarų kliūtis, absurdiškai skiriančias žmones, kaip atskleisti visa, kas geriausia tavyje, ir patekti į kito širdies šventovę. Savyje surask meilės gėlę ir mesk ją po kojų tam, su kuriuo kalbi. Ir tik retais atvejais, susidūręs su absoliučiai piktais žmonėmis, tu jų nenugalėsi.
Broliai ir draugai! Ne tai laikykite gailestingumu, ką patys duodate arba duodama jums kaip skola, pareiga, sunki našta. Nes tai dar tik prietarų stadija.
Gailestingumu laikykite tai , ką duodate džiaugdamiesi, spinduliuodami laime, kad gyvenate ir mylite.
Ne tas myli, kuris savo garbę ir ištikimybę laiko tik savo pareiga, bet tas, kuris gyvena ir kvėpuoja kaip tik dėl to, kad myli ir džiaugiasi, ir kitaip negali.
Ir tokio žmogaus širdies meilė - tai ne svaiginantis ir užburiantis naminis alus, kuriantis tik tariamą grožį, o pats tyriausias grožis, teikiantis visiems taiką ir ramybę.
Džiaugsmas įjungia žmogų i vienybę su kitais žmonėmis ir kartu su visa Visata.
(15-17 psl V.Sidorovas „„Septynios Dienos Himalajuose“ )
________________________________________________________
Reikia gerai žinoti, ko iš tikrųjų tu nori. Svarbu nebūti tuščiam arba nepastoviam, kai tu pradedi savo naują kūrybinę dieną.. baigiant savo dieną, svarbu vis labiau su sutvirtinti ištikimybę pasirinktam gyvenimo tikslui ir gerai suprasti, kur tu buvai tvirtas, kur nukrypai nuo šviesios idėjos, dėl kurios gyveni ir darbuojiesi. Svarbu - kiekvieną dieną gyventi darbuojantis taip lengvai ir sąžiningai, tartum tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena.
Veltui lauki ypatingų išbandymų. Paprastoje kasdienybėje reikia pastebėti svarbiausius meilės darbus ir gyventi per dieną lengvai – štai svarbiausias jos požymis.
Eilinės dienos įprasti rūpesčiai: meilės gyvenimą gyvenantis žmogus turi būti dvasinio susivienijimo su aplinka grandimi.
Tu pasirinkai tokį kelią, kuriame jausmų ir minčių herojiškumas gyvas ne svajonėse ir idealuose, o paprastos pilkos dienos darbuose. Todėl atsargiai perprask bet kokius mažus gyvenimo faktus – tuos mažutėlius gyvenimo universitetus, kurių šimtai pasitaiko kiekvienam žmogui dažną paprastą dieną.
Suprask pirmą taisyklę žmonių, norinčių eiti koja kojon su savo liaudimi, su savo epocha: n ė r a m a ž ų d a l y k ų. Kiekvienas dalykas arba teigia Gyvenimą – ir tada jis bendradarbiauja su Juo. Arba jis byloja liūdna mintimi apie save, tai yra neigia, rodo, kad nesuprantamas pagrindinis dėsnis, dėl ko egzistuojama Žemėje: viskas tavyje pačiame ir viskas – bendram labui, nes viskas – Meilė. Žmogaus egzistavimas be šito supratimo yra tamsus, absurdiškas egoizmas.
Įprask dirbti kiekvinieną paprastą darbą kaip patį svarbiausią. Įprask neišpūsti savo dienos veiklos gerų minčių. Tuo tu apsunkini ne tik save, bet ir visus tuos, kurie tavo aplinkoje.
Negalima, veržiantis prie ko nors kilnesnio, painioti miesčionio ir išminčiaus sąvokų. Ne tas išminčius ir didvyris, kuris vieną kartą sugebėjo įvykdyti didelį žygdarbį, bet tas, kuris suprto, kad jo darbo diena ir yra pats didžiausias dalykas, ką žmogui davė Gyvenimas.
Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai jis pradeda kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Visi mes keičiamės, jeigu einame pirmyn. Bet svarbus ne pats faktas, jog mes keičiamės, svarbu, kaip mes įsijungiame į mus keičiančią gyvenimo tėkmę. Jeigu mes, ramūs ir susitvardę, sutinkame išorinius įvykius, pasitaikančius per dieną, galime juose išgirsti svarbios mūsų gyvenimo valandos išmintį. Mes galime pamatyti nenutrūkstamą Gyvenimo valandos išmintį. Mes galime pamatyti nenutrūkstama visos Visatos judejimą, pripažinti save jos vienetu ir suprasti, kaip artimai susiję su visu jos judejimu.
Tiktai nemanyk , kad išlaisvintas žmogus visai neturi išorinių rūpesčių, tariamų jų pančių, buitinių reikalų ir laisvas nuo buities sąlyginumo. Geriausiai tarnauja savo liaudžiai tas, kuris nepastebi gyvenimo rūpesčių naštos, nes jis suprato savo Gyvenimo prasmės pagrindą: skleisti Šviesos jėgą kaip tik šitame šurmulyje.
Žmogaus gyvenime negali būti nė minutės pertraukos. Žmogus auga ir keičiasi be paliovos. Visa, kas yra jo sąmonėje, keičiasi be paliovos. Visa kas yra jo sąmoneje, keičiasi – plečiasi. O jeigu žmogus nemoka išmintingai susitaikyti su besikeičiančiomis aplinkybėmis, nemoka jų nukreipti teisinga linkme, jos jį sukaustys , kaip šaltis sukausto grybų gyvybę, kaip sausra sunaikina pelėsių gyvybę. Ir, be abejo, žmogus, kuris nemoka, pats besikeisdamas, lengvai ir paprastai nešti ant savo pečių naujų aplinkybių naštos, yra panašus į grybą arba į pelėsius, o ne į užsigrūdinusios ir augančios kovoje kūrybinės minties spindėjimą.
Nėra pilkos dienos, yra spinduliuojanti šventovė, kurią pats žmogus kuria per savo darbo dieną. Ne į tolimą dangų turi nuskristi žmogus, kad ten gurkštelėtų grožio ir pailsėtų nuo žemiškų rūpesčių, bet i prakaituotą ir liūdną žemę jis turi įlieti lašą savo geranoriškumo.
Žmonėms, kurie užsiėmę vien tik stebėjimu ir kurių proto ir širdies galia pasinėrusi tik i asmeninio tobulėjimo paieškas, užtvertas amžino judėjimo kelias. Nes nėra galimybės gyventi tik dėl savęs.
Žmogaus sąmonė negali tobulėti, jeigu jo širdis tyli ir jis nemato kitoje būtybėje to paties dangaus, kurį surado savyje.
Stiprink jėgas kiekvieną dieną.Ir dėl to išmok veikti, o ne laukti, kurti, o ne kaupti drąsą. Veikimas, veikimas, veikimas – štai darbo kelias žemėje.
Bet savo amžinosios jėgos tu negali padaryti nei blogesnės, nei geresnės šiandien, jei vakar gyvenai tik svajonėmis apie veiklą. O veikė kiti, gyvenantys šalia tavęs, kurių dvasios ugnis galbūt daug mažesnė už tavąją. Bet jie veikė, o tu galvojai, kaip veiksi, ir nieko neveikdamas praradai savo amžinąją jėgą, netekai prabėgančio „dabar“ – jis liko be naudos ir prasmės.
Pasitikdamas naują dieną, gyvenk taip, lyg tai būtų tavo paskutinė diena. Bet paskutinė ne godumu, troškimų skubotumu arba dvasiniu įtempimu, o paskutinė harmoningo ir nesavanaudiško darbo diena.“
27-29psl. V. Sidorovas „Septynios Dienos Himalajuose“
